Kartą gyveno didelis liežuvis (iškišame liežuvį ir parodome, koks jis didelis). Kadangi liežuvis buvo didelis, jis gyveno dideliame namelyje, burnytėje (išsižiojame, parodome, koks didelis liežuvio namelis).

Vieną ankstų rytą liežuvį pažadino keistas garsas (tariame „š…“). Liežuvis išlindo iš savo namelio ir apsidairė į visas puses (iškišame liežuvį, bandome pasiekti nosies galiuką, po to – smakriuką, po to – tiesiame liežuvį link kairės ausytės, po to – link dešinės ausytės), tačiau nieko nepamatė, tai pasidairė antrą kartą (dar kartą pakartojame visus apsidairymo judesius). Tada liežuvis suprato, kad jį pažadino klajūnas vėjas, įsisukęs į šlamančių medžių viršūnes.

Atsibudęs liežuvis užmigti nebegalėjo, tad nupėdino į vonią praustis. Pirmiausia jis prausė savo veidelį (švelniai masažuojame delniukais žandukus). Po to – valėsi dantukus (su liežuvio galiuku patriname viršutinius dantukus iš išorinės pusės, po to – apatinius) ir šukavosi (iškišame liežuvį į lauką, švelniai sukandame su dantukais ir tuo pat metu įtraukiame liežuvį į vidų, su dantukais tarsi šukuodami liežuvį).

Kol baigė praustis, liežuvis pasijuto labai alkanas, tad patraukė į virtuvę ruošti gardžių pusryčių. Tik įžengęs į virtuvę liežuvis patraukė prie didžiulio balto šaldytuvo, o atidaręs jo dureles, rado skaniausių valgių (su vaikais galima padiskutuoti, ką liežuvis galėjo rasti tame šaldytuve; ką valgyti sveika ryte ir pan.). Liežuvis kaip mat ėmė gardžiuotis skaniausiais valgiais (su liežuviu aplaižome lūpas) ir prisivalgė ligi soties (paglostome pilvuką).

Po sočių pusryčių, liežuvis išėjo į lauką. Diena buvo labai graži: švietė saulutė (iškeliame aukštai rankas ir judiname pirštukus), jos spinduliukuose tingiai šildėsi ir lėtai skraidė vabaliukai (tariame „z…“), o paukštelių čiulbesys (tariame „cyp, cyp“) buvo toks linksmas, jog, rodos, šypsojosi net akmenukai (padarome plačią šypseną ir kiek palaikome. Šį veiksmą pakartojame 2-3 kartus).

– Tokią nuostabią dieną likti vienam namuose būtų gana liūdna, – pamanė sau liežuvis, ir nieko nelaukęs patraukė link savo automobilio. Atsisėdęs į mašiną pabandė ją užvesti (tariame „dddrr..“.). Nepavyko. Pamėgino antrą kartą  (tariame „drrrr…“). Mašina – nė iš vietos. Bet liežuvis atkaklus, jis pamėgino užvesti mašiną trečią kartą (tariame „drrr…“). Ir jam pavyko! Nieko nelaukęs jis užsisegė saugos diržą ir nurūko takučiu tiesiai į pamiškę, kur gyveno jo geriausi draugai: varlytė, begemotas ir arkliukas.

Važiuoja liežuvis keliu (galima imituoti vairavimo veiksmą) ir dairosi, kur jo draugai slepiasi. Staiga, tik strykt, nuo akmens, ant akmens, kur buvusi, kur nebuvusi, atstriksėjo maža, žalia varlytė su pačia plačiausia šypsena (plačiai nusišypsome, parodome visus dantukus). Liežuvis nudžiugo pamatęs savo draugę, sustojo, pasisveikino ir pakvietė varlytę važiuoti drauge.

Važiuoja keliu liežuvis ir varlytė (galima imituoti vairavimo veiksmą), dairosi pakrūmėm, nes ten gyvena jų draugas begemotas (išsižiojame plačiai kaip begemotai, liežuvį įtraukiame giliai, link gerklės ir palaikome). Staiga krūmai sušlamėjo, šakos sutraškėjo ir iš krūmynų išlindęs didžiulis begemotas lėtai ištarė „laaabaaas“ (lėtai tariame „labas“, plačiai atverdami burnytę). Liežuvis ir varlytė taip pat pasisveikino su begemotu ir pakvietė jį vykti drauge pas arkliuką.

Važiuoja keliu liežuvis, varlytė ir begemotas (galima imituoti vairavimo veiksmą), girdi arkliukas netoliese bėgioja (su rankyte prilaikome smakriuką, kad jis būtų kuo stabilesnis, o burnytėje liežuvio galą prispraudžiame prie gomurio ir staigiu judesiu leidžiame žemyn, išgauname kleksėjimą). Jų draugas arkliukas – tikras vikruolis. Iš visų draugų – jis pats greičiausias. Norėdami pasisveikinti su arkliuku, liežuvis, varlytė ir begemotas, pirmiausia turėjo jį sustabdyti (tariame „ttrrr…“). Sustojęs arkliukas priėjo pasisveikinti su draugais ir pasiūlė visiems keliauti į žaidimų aikštelę pažaisti.

Netruko liežuvis, varlytė, begemotas ir arkliukas pasiekti žaidimų aikštelę, tačiau ji buvo tuščia. Niekas nežaidė joje ir nesportavo, bet kažkas seniau čia tikrai buvo ir aikštelėje paliko kamuolį, kurį tuoj pat pastebėjo liežuvis ir pasiūlė draugams pažaisti futbolą (lūpytės užčiauptos, liežuvio galiuku duriame į vieną žandą, po to į kitą, tarsi su kamuoliu darytume įvarčius. Visa tai kartojame 10 kartų).

Draugai futbolą žaidė labai ilgai, todėl labai pavargo (atsikvėpiame: 5 kartus giliai pro nosį įkvepiame, o pro burnytę – iškvepiame. Galima atsistojus kvėpavimo metu su lig įkvepiant – pakelti rankas, o iškvepiant – jas nuleisti ir atsipalaiduoti).

Atsikvėpę po žaidimo draugai nebesijautė pavargę. Jie jautėsi patenkinti, buvo laimingi, todėl siuntė vieni kitiems šypsenėles ir oro bučinukus (plačiai nusišypsome ir siunčiame oro bučinuką. Šiuos veiksmus „šypsena-bučinukas“ kartojame 5 kartus).

P.S. Pasiplojame už gražiai ir aktyviai pasektą pasakėlę.

P.P.S. Rekomenduojama judesius su liežuviu atlikti žiūrint į veidrodį, kad būtų galima lengviau kontroliuoti atliekamus veiksmus.

                                                                                  Pasaką parengė logopedė V. Dumskienė