Nors langai apšalę, bet saulė vis skaistesnį pluoštą spindulių pro juos pažeria.

– Gal pamerkti? – abejoja auklėtoja Edita, vartydama rankoje svogūnų galvas.

– Ir kas tada bus? – smalsauja mažieji “Žiniukai”.

– Išsikals daug žalių laiškų.

– Ir jie išaugs aukšti aukšti? – klausia vaikai.

– Žiūrint kaip auginsi, kaip mylėsi,- šypteli auklėtoja.

– Tai leiskit, – prašo vaikai, – leiskit mums juos auginti. Norim pažiūrėti, ar aukštai žali laiškai iškils.

Vaikai, kartu su auklėtoja Edita, priberia žemės į vazonėlius, palieja vandeniu ir įsodina svogūnų galveles diegeliu į viršų. Padeda ant palangės, pačioj pietų saulės atokaitoj, ir ilgai ilgai stebi: galgi jau kalasi želmenėlis?

Bet neilgai trukus pabjuro oras, o svogūnų diegelių kaip nėra, taip nėra… O kai langą ėmė čaižyti sniegas, vaikai, regis, visai nusiminė…

– Vaikai, niekas neužauga akimirksniu. Norint užauginti svogūnų laiškus, pasodintiems svogūnams reikalingi ne tik saulės spinduliukai, bet ir mūsų rūpestis, priežiūra bei atsakingas darbas. – paaiškina auklėtoja.

– Pažadam rūpintis ir prižiūrėti svogūnus, kad kuo greičiau prasikaltų želmenėliai ir užaugtų aukšti aukšti ir labai žali! – pažada vaikai.

“Žiniukai” padarė išvadą, kad augimo procesas – ne vienos dienos reikalas ir kad norinti tinkamai kažką užauginti – svarbiausia nuoširdus rūpestis ir priežiūra.