Marija Montessori (1870-1952)- žymi Italijos pedagogė, gydytoja, mokslininkė, socialinio gyvenimo reformatorė. Pati nuo mažų dienų  išsiskyrė neeiliniais gabumais, geru elgesiu, visada gerai žinojo ko nori ir atkakliai siekdavo savo tikslo. 1896m. M.Montessori gavo gydytojos diplomą. Tai buvo pirmoji moteris gydytoja Italijoje, kuri didžiąją gyvenimo dalį pašventė vaiko labui.1907 m. sausio 6 dieną atidaryti pirmieji vaikų namai (Casa dei Bambini) Romoje, tapo pasaulinio montessorinio judėjimo pradžia. Tuose Vaikų nameliuose išsipildė M.Montessori svajonė. M.Montessori atskleidė naują vaiko sampratą.  Turėdamas palankias sąlygas saviauklai bei saviugdai, vaikas „apreiškė save“, t.y. išryškėjo, kaip formuojasi dvasinis žmogaus gyvenimas, kaip vystosi inteligencija, protas, valia, bendruomeniškumas. Ji sakė, kad vaikas yra pats savo asmenybės kūrėjas. Jis kaip augalas. Jei tinkamose sąlygose auga, tai pats žino, kada skleisti lapus, kada žydėti, bręsti. Jei sąlygų nėra, skursta, vargsta. Toms dvasinėms savybėms pasireikšti padeda paruošta aplinka, kuri atitinka prigimtinius vaiko poreikius. M.Montessori moksliškai patikrinusi šio nepaprasto reiškinio autentiškumą, nustatė dėsnius, kuriais remiasi dvasinė vaiko – žmogaus plėtra. Sąmoningas tų dėsnių taikymas auklėjime padeda išvengti įvairių problemų – vaikiškų kaprizų, užsispyrimo, neklusnumo ir pan. ir padeda vaikui susikurti vientisą asmenybę.

M.Montessori metodo elementus taikanti grupė Kuršėnų lopšelyje darželyje „Nykštukas“ pradėjo gyvuoti  nuo 1990  metų rugsėjo. Įkuriant šią grupę daug iniciatyvos, geranoriškumo ir atsidavimo  parodė pedagogės Rima Andrulaitienė ir Virginija Sutkienė, kurios pirmosios pradėjo domėtis šiuo metodu. Įdomus, uždegantis ir nelengvas buvo naujų idėjų kelias. Keista, bet novatorės ne visada susilaukdavo iš valdžios pritarimo ir palaikymo. Tačiau domėjimasis nauju metodu užgožė viską… Pedagogės prisimena kokie tai buvo laikai: kelionės savaitgaliais į Kauną, Vilnių ir mokymasis. Tai nebuvo lengvas procesas – ir ne tik dėl prarastų poilsio dienų. Metodika buvo nauja, iš principo laužanti jau gana senai nusistovėjusius ugdymo standartus. Metodinės medžiagos reikėjo pasigaminti pačioms arba ieškoti kas tai galėtų padaryti. Bet didelis atkaklumas ir užsispyrimas nugalėjo. Todėl šiandien Marija Montessori idėjos lopšelyje – darželyje yra gyvos ir gyvybingos.

IR TEORIJOS…

M. Montessori iš tikrųjų surado unikalų darbo su kiekvienu vaiku būdą. Kas gi daro Montessori metodą tokiu patraukliu? Jis nuostabiai technologiškas, apgalvotas, tikslingas ir apima ne tik intelektualių sugebėjimų vystymąsi, Vaikai kuria save per tikslingai nukreiptą veiklą.

Montessorinio ugdymo tikslas – išugdyti laisvą, savarankišką žmogų, gebantį rinktis prasmingus gyvenimo ir veiklos tikslus, pajėgų integruotis į visuomenę ir ją tobulinti, pasirengti nuolatos mokytis, ugdyti savo gebėjimus.  Akcentuojama vaiko individualybė, todėl labai daug dirbama asmeniškai su kiekvienu vaiku.

Pagrindinis Montessori reikalavimas – vaikas turi mąstyti pats, patirdamas kuo mažiau svetimos įtakos. Auklėtoja turi būti santūri ir nesikišti į vaiko veiklą, ji yra tik aplinkos paruošėja. Specialiai pasirengusi auklėtoja turi tinkamai paruošti grupės kambarį, kurioje vaikui sudaromos sąlygos ir paliekama laisvė pačiam pasiimti ir sugerti į save tai, kas jam tuo metu atrodo svarbiausia. Paruoštoje aplinkoje vaikai mokosi patys per savo patirtį ir atradimus. Paruošta aplinka –  laisvė  struktūros viduje.  Aplinkos paruošimas vienas svarbiausių montessorinio ugdymosi veiksnių, nes mokymasis turi būti praturtinamas patyrimu, sudarant jam sąlygas tyrinėti, stebėti, atrasti. Aplinka turi turėti  beveik viską, ko vaikui reikės, kad kiekviename vystymosi etape jis  tobulėtų, augtų į sekantį sudėtingesnį vystymosi etapą.

Marija Montessori sukūrė visą didaktinių priemonių sistemą, kuri yra  viena iš sudėtinių vaiko aplinkos dalių. Visos didaktinės priemonės sukurtos, kad vaikai aktyviai dirbtų ir kartu patys darytų apibendrinimus. Vaikas dirbdamas tas priemones pažįsta, lygina ir grupuoja. Kiekviena priemonė turi klaidų kontrolę – yra taip pagaminta, kad vaikas pastebėtų savo klaidas. Vaikui nereikia auklėtojo pagalbos, suklydęs jis pats pastebi ir ištaiso savo klaidą. Taip vaikui sudaromos galimybės laisvai pasirinkti ir ugdyti jo savarankiškumą. Vaikas norima veikla užsiima pagal savo gabumus, fizinį ir dvasinį pajėgumą.

M. Montesori ugdymo sistemai būdinga laisvės ir drausmės sąveika. Laisvė – būtent ji leidžia kurti vaikui patį save. Montessori laisvę pavadino „vystymosi proceso raktu“. Gaila, kad ,,montessori‘‘ laisvė ne visada būna suprasta tėvų ir pedagogų.  Laisvė nereiškia, kad mes galime daryti viską, ką panorėsime, ypatingai vaikams. Tai nereiškia, kad karaliauja pilnas chaosas. Vaikai yra dar savo kūrybos ir savirealizacijos būsenoje. Leisti vaikams daryti viską, ką jie panorės, reiškia pasmerkti juos kaprizų ir norų nuolaidžiavimui. O tai visada veiks griaunančiai jiems patiems, supantiems žmonėms, supančiai aplinkai. Iš tikrųjų būti laisvu reiškia mokėti save kontroliuoti, kad daryti tai, ką nusprendei, o ne tai, ko staiga užsimanei. Kad vaikas galėtų išauklėti savyje tokią vidinę discipliną, suaugusieji turi būti tvirtais, teisingais, nuosekliais numatydami atitinkamas ribas, pradedant nuo ankstyvųjų vaiko metų ir toliau.

                                                                                       Auklėtoja-metodininkė Loreta Mickevičienė