Tos mamos, kurios užgirdusios frazę „tai paprašyk vyro pagalbos“ nori sviesti lėkštę į sieną, pakelkite ranką. Oi, per daug čia mūsų!!! 🙂

Padarom atvirkščiai, pakeliam rankas tos, kurios nenori nieko svaidyti, užgirdusios, kokie šaunūs jų vyrai, nes joms padeda auginti vaikus. Na va, iš karto aiškiau, pakeltų rankų beveik nėra.

Kodėl toks nekaltas patarimas taip greitai išveda iš pusiausvyros? Nes, na, juk pagalbos tai tikrai reikia auginant vaikus. Bemiegės naktys, pirmi dantukai, nesibaigiantys sauskelnių keitimai, pilvuko diegliai, pirmi nukritimai, pirmi nubrozdinti keliai, pirmas pyktis, emocijų audros, „ne, ne, ne, aš pats“ – kaip dažnai auginant vaikus norime, kad estafetę perimtų kažkas kitas, o mes turėtume valandėlę atsipūsti, arba kad bent jau šalia būtų žmogus, su kuriuo visais šitais pirmais (ir ne tik) kartais galėtume pasidalinti.

Jeigu reikėtų surasti giliausią ir skaudžiausią priežastį manyje, kodėl taip erzina pasiūlymas prašyti vaikų tėčio pagalbos, tikriausiai tai būtų jausmas, kad jeigu aš turiu pas savo partnerį prašyti pagalbos, tai vadinasi aš vaikus auginu iš tiesų viena. Jie – mano, aš viena už juos atsakinga, ir kai jau nesusitvarkau, tada žinau, kad galiu kreiptis pagalbosį vaikų tėtį. Bet kai tik ir vėl situacija pagerės, žinau, kad ir vėl būsiu visame tame viena. Ir iš to kyla bejėgystė, nusivylimas, pyktis, susierzinimas, jausmas, kad esu tarsi apgauta ir išnaudojama, na ir visa tai mane skatina svaidyti puodus į sienas vien apie tai pagalvojus.

Kada nors savęs klausėte, iš kur atsirado šis požiūris, kad mamos turi prašyti vyrų pagalbos auginant jų abiejų bendrus vaikus? Kad vyras padės paprašytas, arba, kad mano vyras mums padeda, arba kad maniškis nepadeda net paprašius?…

Straipsnio tęsinį skaitykite paspaudę nuorodą apačioje. Ir būtinai, b ū t i n a i, pasidalinkite straipsniu su tėčiais!  🙂

https://tevairysyje.lt/kodel-teciai-neturi-padeti-auginti-vaiku/

Renata Cikanaitė